Laura Laurušaitė: „Komparatyvistika moko mąstyti santykiais, ugdo gebėjimą jungti taškus“

Mieli kolegos,

Jeigu reikėtų vienu vaizdiniu apibūdinti, kas yra komparatyvistika, šiandien rinkčiausi ne

tilto, o drono metaforą. Tekstai, tradicijos, temos atrodo tarsi atskiri taškai žemėje, o mes –

komparatyvistai – pakylam kiek aukščiau nei vienos literatūros ribos, kad pamatytume, kaip

tie taškai jungiasi į tinklą. Mes matom platesnį peizažą – kelius tarp tekstų, santykių linijas,

kurių būdamas ant žemės nepastebėtum.

Kai atėjau vadovauti asociacijai 2019 m., ji buvo maža penkiolikos žmonių bendruomenė.

Dabar mūsų virš penkiasdešimt, mūsų gretose yra ne tik Lietuvos, bet ir užsienio

mokslininkų, ir senosios, ir šiuolaikinės literatūros tyrėjų. Šis augimas man atrodo ženkliškas:

vadinasi, komparatyvistika aktuali ir įtraukianti – prie mūsų jungiasi ir doktorantai, ir savo

srities grandai (štai prieš kelias savaites įstojo Asta Vaškelienė).

Šiandien, švęsdami 20-metį, galime sakyti: tai jau branda. Ir organizacijos, ir lietuviškosios

komparatyvistikos. Per šį laiką pasikeitė keturi asociacijos pirmininkai, užaugo visa karta

doktorantų, mūsų tyrimų temos tapo drąsesnės, tarpdisciplininės sankabos įdomesnės,

atsirado naujų jungčių su kitais mokslais ir menais. Būta visko – ir azartiškų teorinių ginčų, ir

atradimų, ir klausimų be atsakymų. Bet juk tai ir yra gyvo mokslo ženklas!

Noriu pagarbiai prisiminti asociacijos įkūrėjus ir prieš mane buvusias pirmininkes Nijolę

Vaičiulėnaitę-Kašelionienę ir Žydronę Kolevinskienę, kurios paleido šitą „droną“ į orą ir

nubrėžė maršrutus. Atkreipiau dėmesį, kad asociacijos valdžia sulig kiekviena pirmininke vis

jaunėja – tai sveika ir sveikintina, nes mokslas, kaip ir technologijos, kinta sparčiai, todėl

reikia vadovo, kuris gebėtų viską suvaldyti ne tik teoriškai, bet ir praktiškai. Todėl naujoji

pirmininkė Karolina Bagdonė atrodo lyg sukurta šiam vaidmeniui: ji turi ir teorinį kompasą,

ir vadybininko radarą.

Komparatyvistika svarbi, nes ji moko mąstyti santykiais, ugdo gebėjimą jungti taškus, o tai

yra dabar tokio svarbaus kritinio mąstymo sąlyga. Dar savo monografijos įvade rašiau:

„Supratau, kaip svarbu lyginti ir kaip pavojinga lygintis“. Šiandien šitas sakinys man skamba

dar stipriau. Kai pasaulis vis labiau linkęs mus skaldyti, jungtys, kurias steigia

komparatyvistika, tampa dar reikalingesnės.

Tad linkiu, kad mūsų „dronas“ ir toliau sėkmingai skraidytų ir žvalgytų, kad pamatytume

daugiau, plačiau, ir tas pamatymas virstų naujais lyginamaisiais tyrimais. Ir kad niekada

nepritrūktų baterijų šitam skrydžiui.

Dr. Laura Laurušaitės, Lietuvos lyginamosios literatūros asociacijos kolegijos pirmininkės pavaduotoja, 2020–2025 m. Kolegijos pirmininkė

Finansavimą skyrė Lietuvos mokslo taryba (LMTLT), sutarties Nr. S-ACO-25-12.