Benas Hutchinsonas: „Nesu tikras, ar Europa iš tiesų nori išgirsti, kaip ją mato kiti“

Matto Wilsono nuotr.

„Šiandien tampa  labai svarbu gebėti pažvelgti į save iš šalies. Manau, būtent to stinga Europai“, – sako Londono universiteto instituto Paryžiuje (ULIP) direktorius ir Europos literatūros profesorius dr. Benas Hutchinsonas. Lapkričio 27 dieną garsus prancūzų ir britų kilmės lyginamosios literatūros tyrėjas pirmą kartą svečiuosis Lietuvoje – Vilniaus universiteto Filologijos fakultete jis skaitys viešą paskaitą. Mokslininko teigimu, kultūrinis pažinimas tebėra vienas efektyviausių būdų išsiugdyti etinį ir politinį jautrumą, be kurio demokratinė visuomenė negali gyvuoti. Prieš viešnagę Lietuvoje dr. B. Hutchinsoną kalbina Monika Augustaitytė-Mickūnienė.

Kokius kolektyvinio mąstymo pokyčius Europoje pastebite tyrinėdamas literatūros lauką?

Istoriškai lyginamosios literatūros raida rėmėsi prielaida, kad egzistuoja skirtingos nacionalinės literatūros, kurias galima tarpusavyje palyginti. Kitaip tariant, tarptautiškumas ilgą laiką buvo neatsiejamas nuo tautiškumo – norint būti tarptautiniu, pirmiausia reikėjo būti nacionaliniu. Tačiau šiandien kūrybinėje ir akademinėje aplinkoje vis labiau įsitvirtina požiūris, kad tauta neturėtų būti pagrindinis lyginimo vienetas. Dabar pagrindine sąsaja siūloma laikyti kalbą, kuri gali sutapti su nacionalinėmis ribomis, bet nebūtinai. Šiuo požiūriu daugiakalbystė tampa naujuoju internacionalizmu – žmonės lygina skirtingas kalbų paplitimo zonas, o tai atveria naujus būdus pasakoti, pavyzdžiui, postkolonijinę istoriją, mat kalbos dažnai jungia labai skirtingas tautas dėl istorinių priežasčių. Tad vienas iš atsakymų būtų būtent daugiakalbio mąstymo įsigalėjimas.

Kitas itin svarbus reiškinys – daugelyje Europos universitetų stebint dabartines mokslo tyrimų finansavimo programas aiškiai matyti, kad projektai vis dažniau siejami su tam tikromis tarpdisciplininėmis sritimis. Humanitariniai tyrimai susiejami su aplinkosauginiais, skaitmeniniais ar medicininiais tyrimais. Tarsi būtų manoma, kad kažkaip reikia pateisinti, legitimizuoti kultūrą, humanitariką. Tai sukelia apmąstymų apie humanitarinių tyrimų ar humanitarinės minties būklę. Pastaraisiais metais itin suintensyvėjo svarstymai apie tai, kaip kultūra, literatūra ir menas gali prisidėti prie mūsų gebėjimo suvokti ir reaguoti į klimato krizę. Manau, kad ši kryptis artimiausiais metais tik stiprės dėl krizės, su kuria susiduriame, masto.

Kaip geopolitika formuoja lyginamojo literatūros mokslo erdvę ir prioritetus?

Lyginamosios literatūros, kaip disciplinos, ištakų neįmanoma atskirti nuo jos geopolitinio fono. Žvelgiant atgal į XIX amžių labai aiškiai matyti, kiek kolonijinės galios struktūros veikė ir formavo lyginamosios literatūros raidą. Lyginamosios literatūros, kaip akademinės srities, istorija prasideda maždaug apie 1800-uosius metus – laikotarpiu, kai įvairūs lyginamieji požiūriai į kultūrą, mokslą ir pažinimą apskritai tampa itin reikšmingi. XIX amžiaus eigoje ši sritis pamažu įsitvirtina kaip savarankiška disciplina. Kodėl ji susiformuoja būtent tuo metu? Pagrindinis atsakymas susijęs su kolonializmu, imperializmu: britai vyksta į Indiją (kaip ir į daugelį kitų pasaulio regionų), prancūzai pasiekia Šiaurės Afriką. Šias kolonijines ekspedicijas lydėję mokslininkai labai domėjosi vietinėmis kalbomis, tradicijomis ir kultūromis. Vis dėlto, svarbu pripažinti, kad mokslinis susidomėjimas buvo neatsiejamas nuo kolonijinio projekto – tyrėjai veikė kaip platesnio geopolitinio sumanymo dalis. 

Per pastaruosius dvidešimt metų pasirodė itin reikšmingos JAV akademinės bendruomenės atstovų parašytos knygos. Jos formavo suvokimą, kas yra arba kokia turėtų būti pasaulio literatūra, o tuo pačiu – ir tai, kas laikytina lyginamosios literatūros sritimi bei jos tikslais. Pastaraisiais dešimtmečiais lyginamoji literatūra buvo stipriai dominuojama JAV akademinės tradicijos. Tai yra susiję su keliomis priežastimis. Pirma, Jungtinėse Amerikos Valstijose koncentravosi didžioji dalis finansavimo, todėl universitetai galėjo pritraukti tiek studentus, tiek mokslininkus. Antra, po Antrojo pasaulinio karo būtent ten ši disciplina įsitvirtino akademine forma, daugiausia dėl žydų intelektualų migracijos į JAV. Tokie mokslininkai kaip Erichas Auerbachas, Leo Spitzeris ar Renė Wellekas dirbo Amerikos universitetuose ir tapo šios disciplinos pradininkais.

Tai, žinoma, nereiškia, kad šis diskursas ir toliau bus valdomas Jungtinių Amerikos Valstijų. Nuo tada, kai Donaldas Trumpas sugrįžo į valdžią, akademinis gyvenimas šalyje keičiasi gana greitai. Jis tampa vis nestabilesnis: daugybės kolegų finansavimas buvo nutrauktas, dalis mokslininkų svarsto persikelti į Europą. Galima sakyti, kad vyksta krypties pasikeitimas, tačiau visa tai priklauso nuo politikos. Lyginamosios literatūros raida buvo ir tebėra geopolitiškai determinuota.

Man regis, šiandien vis mažiau pasitikime Europa. Turiu omenyje ne tik Europos Sąjungą, bet ir mus pačius – šio žemyno piliečius. Gyvename nuolatinės įtampos būsenoje, dėl kurios vis sunkiau rasti kelią į tikrą dialogą. Net ir lyginamosios literatūros tyrimuose šiuo metu vyrauja eurocentrizmo kritika bei akivaizdus posūkis į šalių, kurios kadaise buvo dominuojamos Vakarų, praktikas, taip pat į Azijos kontekstus. Mano klausimas būtų – kodėl taip yra ir kaip jūs tai vertinate?

Jūsų diagnozė labai tiksli. Eurocentrizmas tapo tam tikra baimės kategorija – niekas nenori būti apkaltintas eurocentrizmu. Akademiniame pasaulyje, ypač humanitariniuose moksluose ir lyginamosios literatūros srityje, tai laikoma ypač neigiamu dalyku. Šiandien mes, gyvenantys Vakaruose, Europoje ar vadinamojoje globaliojoje Šiaurėje, stengiamės ieškoti būdų, kaip būti labiau įtraukiantys, kaip iš kitos perspektyvos pažvelgti ne tik į kitus, bet ir į save pačius. Europietiška tradicija kai kurių vertintojų laikoma moraliai problemiška, nes ji išaugusi iš vergovės, kolonializmo, išnaudojimo ir rasizmo. Šių reiškinių aidai tebėra juntami iki šiol, pavyzdžiui, šiuolaikinėje pabėgėlių krizėje, kuomet daugelis Europos valstybių vis dar vengia už pabėgėlius prisiimti atsakomybę. 

Europos tapatybės krizė šiandien akivaizdi dėl daugybės geopolitinių priežasčių. Kalbu kaip britas – žmogus, kuris puikiai tą pajuto po „Brexit“. Be abejo, čia svarbūs ir kiti procesai: tai, kas vyksta už Atlanto, diskusijos dėl NATO vaidmens bei Europos savivokos, ypač atsižvelgiant į grėsmę iš Rytų, į Rusijos agresiją. Kalbėdami apie Europą kartu kalbame ir apie Vakarus – arba, tiksliau, apie Vakarų kategoriją. „Vakarų“ sąvoka yra išskirtinai įdomi. Šį terminą XIX a. Paryžiuje suformulavo Auguste Comte, kaip būdą atskirti Rusiją nuo šios platesnės civilizacinės kategorijos.

Kalbėdami apie Europą, turėtume saugotis pernelyg supaprastinančio požiūrio, kuris šį žemyną suvoktų kaip vienalytį, homogenišką darinį. Europa niekada tokia nebuvo – nei istoriškai, nei kultūriškai, nei dvasine prasme. Europos stiprybė visada slypėjo jos įvairovėje ir svarbiausia – gebėjime šią įvairovę reflektuoti bei iš jos mokytis. Taip, egzistuoja tam tikra bendra europinė tradicija, galėtume ją pavadinti „didžiąja humanistine tradicija“. Taip pat yra trys simboliniai miestai – Jeruzalė, Atėnai ir Roma – žymintys tris Europos dvasinės tradicijos pamatus – religiją, filosofiją ir teisę. Tačiau net ir šios tradicijos – įvairios ir daugiabalsės.

Vis dėlto, mes visi iš kažkur ateiname. Ir jei esame europiečiai, nėra prasmės apsimesti, kad galime peržengti savo europietišką perspektyvą. Svarbiausia yra būti sąmoningiems apie savo išankstines nuostatas, prielaidas ir ribas, tačiau nereikalauti visiško jų panaikinimo. Mes visi turime perspektyvą, iš kurios žvelgiame į pasaulį – to neišvengsime, net jeigu norėtume.

Kaip manote, ko stokoja Europa, kad šiandien dalis europiečių nuo jos nusigręžia?

Istoriškai ji buvo pernelyg užtikrinta savimi. Prancūzija save buvo įtvirtinusi kaip Didžiąją Tautą, analogiškai ir Europa save suvokė kaip didįjį žemyną – kultūros žemyną, skonio žemyną. Klausimas – kodėl ir kaip Europa save taip apibrėžė? Juk akivaizdu, kad visos civilizacijos turi savą skonį, tradicijas ir kultūrą. Dažnai sakoma, kad toks savęs matymas turi arogancijos elementą ir, man atrodo, šiame teiginyje yra tiesos.

Sakyčiau, kad šiandien labai svarbu tampa pažvelgti į save iš šalies. Manau, būtent to Europai šiandien stinga. Tačiau priimti tą žvilgsnį psichologiškai nėra paprasta, tai – sudėtingas procesas. Nesu tikras, ar Europa iš tiesų nori išgirsti, kaip ją mato kiti. Mes nenorime pripažinti išorinio žvilgsnio, kaip nenorime pripažinti pabėgėlių. Lyginant su daugeliu pasaulio regionų, turime milžiniškų materialinių išteklių, bet nenorime jais dalytis. Ir tai, mano įsitikinimu, yra vienas skaudžiausių šiuolaikinės Europos iššūkių.

Tačiau žvelgiant į klimato krizės perspektyvą, turime pripažinti, kad neišvengiamai keisis visa Europos geopolitika ir kultūrinė dinamika. Klimatas šils, Pietų šalys judės į Šiaurę – tai gamtinės logikos nulemtas procesas, kuris įvyks, nes jis turi įvykti. Todėl per artimiausius penkiasdešimt metų Europos politika ir kultūra neišvengiamai susidurs su transformacija. Mūsų kultūriniai, akademiniai ir etiniai santykiai su kitais pasaulio regionais privalės prisitaikyti prie šių pokyčių. Lyginamoji literatūra šioje perspektyvoje bus nedidelė, bet reikšminga platesnio tarptautinio kultūros dialogo dalis. Ir esu įsitikinęs, kad Europa nebegalės užsidaryti savyje – tam tiesiog nebebus galimybių.

Ką šiuolaikinė literatūra ir jos lyginamieji tyrimai gali pasiūlyti susiskaldžiusios Europos piliečiui, kuris, kaip Konstantino Kavafio eilėraštyje, už miesto sienų „laukia barbarų“? 

Istorinį kontekstualizavimą – istorinė perspektyva suteikia mums gebėjimą suvokti reiškinius plačiau. Friedrichas Hölderlinas viename garsiausių eilėraščių klausė: „Kam dar poetai vargingais laikais?“. Klausimą galėtume išplėsti: kokia apskritai yra kultūros prasmė sudėtingu metu? Vienareikšmio atsakymo čia nėra. Bet man artimas požiūris, kuris kilo vokiečių intelektinėje tradicijoje – idėja, kad kultūra, menas turi ugdantį, moralinį poveikį visuomenei. Šią mintį 1795 metais „Laiškuose apie estetinį žmogaus auklėjimą“ išsamiai suformulavo Friedrichas Schilleris. Jo mintis buvo paprasta, bet gili: per estetinį auklėjimą, per kultūrą žmogus tampa geresniu piliečiu. Ne tik labiau išsilavinusiu ar išprususiu, bet sąmoningesniu politiniu veikėju, etiškesniu, geresniu žmogumi. 

Žinoma, šią idėją galima būtų interpretuoti pernelyg tiesmukai. Jei skaitote Goethę ar bandote įveikti visą Prousto „Prarasto laiko beieškant“, dėl to automatiškai netampate dorovingesniu ar tobulesniu piliečiu. Žinoma, ne. Tačiau plačiąja prasme studijuodami skirtingų šalių, kalbų ir kultūrų tradicijas mes vis giliau suvokiame, kas mus atvedė į dabartį – istorinius, filosofinius ir moralinius procesus, nulėmusius, kur esame šiandien.

Grįžkime prie pačios „Vakarų“ sąvokos. Jei suprantame jos istoriją, esame labiau pasirengę kritiškai reaguoti, kai politikai ar viešieji veikėjai ją vartoja pernelyg lengvabūdiškai. Tada galime sustoti ir paklausti savęs: ką ši sąvoka iš tiesų reiškia? Ką nori pasakyti šį žodį vartojantis žmogus? Toks refleksyvus santykis leidžia sąmoningiau priimti sprendimus. Todėl, mano manymu, istorinis ir kultūrinis pažinimas tebėra vienas svarbiausių būdų išsiugdyti etinį ir politinį jautrumą, be kurio demokratinė visuomenė negali gyvuoti. Trumpai tariant, studijuodami literatūrą ir kultūrą ne tik laviname skonį ar didiname žinojimą – mes tobuliname pilietinį mąstymą.

Šiandien daugėja dezinformacijos, dalis žmonių abejoja net fundamentaliomis mokslinėmis tiesomis, o populistų balsai neretai užgožia ekspertų balsus. Kaip tokiame kontekste matote universitetų ir akademinės bendruomenės vaidmenį? Ar jis kaip nors turėtų keistis?

Labai svarbus klausimas. Žmonėms vis sunkiau atsirinkti, kuo tikėti. Būtent todėl, mano manymu, šiandien mokslininkai, nepriklausomai nuo to, kokioje srityje jie dirba, yra svarbesni nei bet kada anksčiau. Juk turime nuo kažko pradėti – turėti bendrą susitarimą dėl pamatinių dalykų: kas yra tiesa, kas yra teisinga ar klaidinga. Problema ta, kad tokio sutarimo dažnai nepasiekiame. Nors mokslas akivaizdžiai rodo, kad klimato kaita vyksta, kai kurie žmonės renkasi to nepaisyti ir nusprendžia tikėti alternatyviais faktais. Vis mažiau žmonių domisi tuo, kas reikalauja pastangų – kitų kultūrų pažinimu, kalbų mokymusi, sudėtingų idėjų apmąstymu. Daugelis tiesiog gyvena savo gyvenimus be šių dalykų. Ir kyla klausimas – ką tai reiškia mūsų Europos kultūros ateičiai? 

Manau, kad universitetai turi išlikti pagrindiniais patikimos ekspertinės kompetencijos centrais, netgi tam tikrais tiesos šaltiniais. Vis dėlto, šiandien, kaip jūs ir sakėte, pačios tiesos samprata nuolat kvestionuojama, dažnai kalbama apie vadinamąjį post-tiesos pasaulį. Todėl, mano įsitikinimu, itin svarbu išsaugoti principą, kad tam tikros profesinės bendruomenės turi teisėtą prieigą prie tam tikrų rūšių žinojimo. Juk kai einame pas gydytoją, norime, kad mumis rūpintųsi geriausiai kvalifikuotas specialistas – kad operuotų chirurgas, turintis medicininę kompetenciją, o ne atsitiktinis žmogus. Jei šią mintį pritaikytume universitetams – nesvarbu, ar kalbame apie humanitarinius, tiksliuosius ar socialinius mokslus – vienas esminių jų tikslų išlieka būtent šis: būti vieta, kur kaupiamas, perduodamas ir kuriamas patikimas žinojimas.

Galime prisiminti Humboldto universiteto modelį – universitetas, kaip erdvė, jungianti mokymą ir mokslinius tyrimus. Ši idėja tebėra labai svarbi. Čia svarbus ir istorinis principas – valstybė finansuoja universitetus, tačiau privalo išlaikyti nuo jų institucinį atstumą, neturi kištis į tai, ką universitetų mokslininkai tiria ar dėsto. Tai užtikrina intelektinę nepriklausomybę ir ekspertinės kompetencijos standartus, apsaugo nuo situacijos, kai viena politinė partija ar valdžia nurodo, ką žmonės turi galvoti, dėstyti ar tirti. Istoriškai, ypač Vakarų demokratijose, būtent šio principo laikymasis buvo laikomas sveikos universiteto sistemos rodikliu. Tačiau akivaizdu, kad net ir šiuolaikinėse demokratijose jis ne visada veikia taip, kaip turėtų. Pavyzdžiui, JAV ideologija šiandien bando pakeisti akademinę autonomiją. Pastaraisiais metais matome bandymus diktuoti, kokias temas universitetai gali ar negali tyrinėti, o finansavimo stabdymas ar projektų atšaukimas tampa spaudimo priemone.

Universitetų pareiga – vykdyti nešališkus, nepriklausomus tyrimus. Mano požiūriu, tai yra kertinė akademinės bendruomenės vertybė. Universitetas neturi tirti ar dėstyti tik to, kas nurodoma dėl politinių ar ideologinių priežasčių, ar to, kas kitiems atrodo svarbu. Esminis mokslinių tyrimų principas yra neapibrėžtumo būsena. Kai tyrinėjame, mes ne visuomet iš anksto žinome, ką atrasime. Immanuelis Kantas kalbėjo apie nesuinteresuotą pažinimą – mokslinę laikyseną, kai tyrinėjama ne dėl naudos, o dėl tiesos paieškos. Akademinė autonomija ir nešališkas tyrinėjimas yra esminiai gyvybingos, demokratinės universitetų sistemos pagrindai. Tačiau, kaip rodo istorija ir šiandienos pavyzdžiai, jų laikomasi ne visada, ir už juos vis dar tenka nuolat kovoti.

Kokią knygą rekomenduotumėte paskaityti neramiais laikais gyvenančiam žmogui, siekiančiam įgauti išminties? 

Skaitykite Michel de Montaigne’io „Esė“. Tai nesudėtingi, trumpi, nepaprastai asmeniški ir kupini išminties tekstai. Prieš penkis šimtus metų Montaigne’is iš esmės sukuria tai, ką dabar vadiname esė žanru. Jis rašo labai įdomiu laikotarpiu – XVI amžiaus Prancūzijos religinių karų fone. Montaigne’is išlieka neišsemiamai įdomus net ir po pusės tūkstantmečio.

Kalbėjosi ir užrašė Monika Augustaitytė-Mickūnienė.

Finansavimą skyrė Lietuvos mokslo taryba (LMTLT), sutarties Nr. S-ACO-25-12.