Literatūros profesorius Bertrandas Westphalis: „Gatvės menas ir literatūra kursto miesto naratyvus“
„Literatūrą matau kaip galimybių laboratoriją. Ji pateikia raktus į daugiasluoksnes realybes, praplečia protą, atverdama tikrąjį gyvenimą ir visa tai, kas mus supa“, – sako Limožo universiteto Prancūzijoje lyginamosios literatūros profesorius, gatvės meno tyrėjas Bertrandas Westphalis. 2026 m. rugsėjo 24–26 d. jis skaitys paskaitą Vilniaus universiteto Filologijos fakultete vyksiančioje konferencijoje „Mieste ir anapus: pasakojimai ir praktikos“. Apie tai, kaip literatūra bei gatvės menas kuria miestų mitus ir fizinę tikrovę, mokslininką kalbina Monika Augustaitytė-Mickūnienė.
Miesto kartografija įkvepia tiek literatūrą, tiek vizualujį meną. O kaip rašytojai formuoja miestų tapatybę ir erdves, kuriose gyvename?
Sunku rasti vietą, kuri nebūtų paliesta rašytojų. Tam tikrų autorių galingas balsas padarė milžinišką įtaką vietos tapatybei, tarkim, Dubline kiekviename žingsnyje juntamas James’as Joyce’as, o Lisabonoje – Fernandas Pessoa. Iškilūs rašytojai suteikia miestui pavidalą. Tuomet prisijungia turizmas, kuris išnaudoja literatūrą kultūriniam vietovės potencialui vystyti. Turizmo industrija apskritai yra aistringa literatūros, filmų ir serialų vartotoja. Iš pirmo žvilgsnio niekuo neišsiskiriantys kampeliai staiga tampa traukos centrais vien todėl, kad apie juos buvo parašyta knyga ar sukurtas „Netflix“ serialas.
Literatūra kursto miesto naratyvus. Tą patį tik kitu būdu daro gatvės menas. Šios spontaniškos intervencijos taip pat kuria pasakojimą apie miestą. Bet kuri vieta ir bet kuris miestas siūlo aibę skirtingų pasakojimų. Tik nuo jūsų priklauso, kaip susidėliosite asmeninį naratyvą iš visų tų atsiveriančių perspektyvų.
Siekdami atitikti turistų lūkesčius, architektai ir verslai pertvarko erdves pagal tai, kaip jos buvo aprašytos populiariuose tekstuose taip pakeisdami fizinę tikrovę. Pavyzdžiais čia galėtų būti: pritvirtintas Džiuljetos balkonas Veronoje, Hario Poterio knygose minima devynių ir trijų ketvirčių platforma Londono geležinkelio stotyje, neegzistuojantis Šerloko Holmso namas ir t.t. Ką manote apie šį reiškinį?
Turizmo bėda yra ta, kad jam būtinai reikia kažko apčiuopiamo. Negalima leisti keliautojui Londone tiesiog skaityti „Šerloko Holmso“ – privalu jam parodyti vaškinių figūrų muziejų ir kitas materialias literatūros formas. Šitaip literatūra augina turizmo srautus. Štai „Žiedų valdovas“ padėjo suklestėti turizmui Naujojoje Zelandijoje – ir ne dėl kūrinyje aprašytų vietovių, o dėl kino filmavimo aikštelių. Turizmas godžiai griebia viską iš kino bei literatūros ir paverčia tai kiču, kaip kad nutiko su Šerloko Holmso muziejumi. Atrodo absurdiška, bet būtent to nori turistai.
Kai švedų detektyvų autorius Henningas Mankellis parašė kriminalinių romanų seriją apie inspektorių Kurtą Valanderį, daugybė keliautojų plūstelėjo į Istado miestelį Švedijoje ieškoti inspektoriaus pėdsakų. Mieste atsirado kepyklėlė, kurioje inspektorius neva pirkdavo duoną ir sausainius, policijos nuovada ir kt. Penkiolikos tūkstančių gyventojų miestelis, neturintis jokio turizmo potencialo, susikūrė naratyvą iš literatūrinės išmonės, panašiai kaip Londonas iš Šerloko Holmso. Tik Londonui Holmso nereikia, nes jis turi begalę kitų istorijų.
Įdomu tai, kad turistas, neradęs mieste jam žinomo literatūros ar kino suformuoto mito, gali nusivilti ir pasąmoningai atmesti realybę kaip „neteisingą“. Kaip nuo to apsisaugoti?
Mes visada gyvename stereotipų apsuptyje. Tobulas stereotipizuotos erdvės pavyzdys yra Jungtinės Amerikos Valstijos. Tam, kad galėtume iš tiesų suprasti konkrečią vietą, privalome išardyti jau turimą vaizdinį, kitaip liksime plūduriuoti išankstinėse nuostatose. Bet tai įmanoma tik atsidūrus toje vietoje. Holivudas yra galinga mašina. Apie Los Andželą, Niujorką ir kitus miestus matėme labai daug kino juostų, todėl atkeliavus į JAV pirmiausia reikėtų suvokti, kad tai nėra filmas. Gali prireikti mėnesių, kol suprasime, kad tai, kuo tikėjome, visiškai neatitinka realybės. Ir nors tai gali nuvilti, bet kartu tai atveria duris į kitokią tapatybę, kuri toli gražu nėra tokia vienalytė ar uždara. Ši patirtis praplečia suvokimą.
Visi žinome Paryžiaus miesto mitą, kuris kalba apie meilę ir laisvę. Kaip formavosi šis pasakojimas ir kiek jis atitinka tikrovę?
1860 metais garsiojo prancūzų poeto Charles’o Baudelaire’o knyga „Piktybės gėlės“ buvo vienas iš atspirties taškų. Nors Prancūzijoje jau anksčiau buvo rašytojas Balzacas, vėliau – Zola ir kiti. XX a. trečiajame dešimtmetyje čia kūrė daugybė amerikiečių rašytojų moterų, o kartu formavosi ir laisvės miesto mitas. Jos apsistodavo Paryžiuje, nes čia jautėsi laisvos gyventi taip, kaip nori, ir rašyti tai, ką nori. Tas pats galiojo ir kitiems. Šie stereotipai gajūs iki šiol, tad Prancūzija ir ypač Paryžius toliau funkcionuoja kaip meilės, laisvės ir grožio miestas. Ar tai tiesa? Nesu toks tikras.
Politiškai Paryžius ir apskritai Prancūzija vargu ar yra idealios demokratijos pavyzdys. Jei šiandien sekate Europos politines aktualijas, puikiai suprantate, kad tai tikriausiai niekada nebuvo tiesa. Tačiau laisvės stereotipu tebegyvenama. Užsienio kinas vis dar tiražuoja šiuos rožinius meilės, laisvės ir amžino Paryžiaus pavasario stereotipus. Pavyzdžiui, serialas „Emilija Paryžiuje“ – grynas stereotipas. Ten nepamatysite priemiesčių, nėra nė užuominos apie socialines įtampas. Jis įkūnija klišines amerikietiškas istorijas meilės mieste. Tuo tarpu šiuolaikinis prancūzų kinas kur kas dažniau nagrinėja Paryžiaus problemas, o ne palaiko mitą. Socialiniai prancūzų romanai apie Paryžiaus getus ir priemiesčius, apie kasdienybės sunkumus yra šviesmečiais nutolę nuo saulėto, romantiškojo Paryžiaus.
Jau aptarėme, kad literatūra daro įtaką miestų erdvių formavimui. O kiek ji gali tapti praktišku įrankiu sprendžant šiuolaikines problemas, tokias kaip urbanizacija ar klimato krizė?
Savo atliekamomis analizėmis apie miesto erdves krizių kontekste stengiuosi būti praktiškas. Tačiau galutinis žodis priklauso ne man, o skaitytojams ar klausytojams. Kai kur nors skaitau pranešimą, vieni mano idėjas priima, o kiti numoja ranka: „Eilinio literatūrologo paistalai.“ Literatūra tėra pasiūlymas, kaip interpretuoti mūsų aplinką, ir jis yra atviras tolesnėms interpretacijoms. Aš literatūrą matau, kaip realaus pasaulio galimybių laboratoriją. Viena vertingiausių jos pamokų – įvairovė. Literatūra pateikia raktus į daugiasluoksnes realybes, ji praplečia protą, atverdama tikrąjį gyvenimą ir visa tai, kas mus supa.
Kai skaitote Balzacą, rašiusį apie Paryžių, kartu matote ir tikrojo Paryžiaus konkrečiu istoriniu momentu reprezentaciją. Vadinasi, literatūra turėtų peržengti griežtas grynosios literatūrologijos ribas, kad kažką pasakytų apie mūsų pasaulį, visuomenę, apie mūsų miestus. Negalima atskirti literatūros nuo miesto temų, kitų socialinių ar erdvinių disciplinų: architektūros, urbanistikos, sociologijos. Literatūros laukas dažnai suvokiamas kaip nutolęs nuo realaus visuomenės gyvenimo, todėl tenka įrodinėti, kad literatūra, kaip ir kinas, fotografija ar kitos meninės formos, yra praktiškai naudinga.
Puikus pavyzdys čia būtų gatvės menas. Jis tampa tobula tarpine grandimi, nes yra naratyvus ir egzistuoja tiesiogiai mieste. Be galo įdomu tai, kad grafičių kūrėjai save vadina rašytojais, o ne tapytojais, nes jie užrašo savo tapatybę ant miesto sienų. Gatvės menininkai pateikia savitą konkrečios vietos ar miesto problemos interpretaciją. Šie miesto naratyvai nepaprastai naudingi visuomenei. Miestų planuotojai privalėtų išgirsti menininkų balsą. Ar jie tą daro? Kartais.
Apie gatvės meną neseniai išleidote knygą. Kalbate apie tai, kad jis, kaip ir literatūra, keičia miesto suvokimą. Tačiau ar šiandien gatvės menas vis dar veikia kaip politinio protesto įrankis ar visgi tai labiau dekoracija?
Tai bene esminis gatvės meno klausimas, kaskart reikalaujantis atskiros disertacijos. Piešiantieji ant sienų teigia: vos tik įsikiša institucija, tai nebėra gatvės menas. Tai tampa parsidavimu, integracija į sistemą. Tie, kurie kuria monumentalius darbus tvirtina, kad jei nėra spontaniškumo – tai ne gatvės menas. Bet aš su tuo nesutinku. Čia, kaip ir literatūroje, neužtenka parašyti knygą ir atsidurti bibliotekoje ar knygyne – menininkui dar reikia pragyventi. Kūrinio ant sienos sukūrimas kainuoja maždaug 10 000 eurų. Pats menininkas tokių lėšų neturi. Žinoma, jei naktį ant tvoros užraitai parašą – viskas paprasčiau, bet norint sukurti didelį kūrinį, reikia resursų. Kai tau dvidešimt, yra viena, bet kai sukanka keturiasdešimt ir atsiranda šeima, visai kas kita. Todėl, mano manymu, privalo išlikti galimybė remti menininkus jų necenzūruojant.
Ar tenka matyti pavyzdžių, kai gatvės menas tampa propagandos įrankiu?
Taip. Kinijoje iki šiol ant sienų galime matyti valdžios žinutes apie valstybinius planus. Lygiai taip pat Sovietų Sąjungoje prieš trisdešimt penkerius metus sienos buvo naudojamos parodyti, ką liaudžiai privalu pasiekti ekonominiuose planuose. Įprastai tai, be abejo, nelaikoma gatvės menu. Prieš dvejus metus per prezidento rinkimus lankiausi Meksikoje. Ten per piešinius ir užrašus ant fasadų visi reklamavo savo kandidatus. Propaganda ant sienų neabejotinai egzistuoja, tačiau tokia propaganda privalo įtikti vietos valdžiai, antraip bus uždažyta.
Kokius naujus urbanistinius pasakojimus gatvės mene matote šiandien?
Nauji mitai tikrai gimsta. Šiandien itin opi ir svarbi tema yra lyčių lygybė. Pavyzdžiui, Valensijoje gatvės mene visiškai naujas perspektyvas atveria moterų tema. Daugybė ištapytų sienų iškelia moterų pasiekimus – tai gali būti feministės, mokslininkės, rašytojos ir kitos asmenybės. Ilgainiui net aš, prancūzas, būdamas čia savotišku turistu, pradėjau suprasti, kurios moterys yra svarbios Ispanijos istorijai. Meksikietė Frida Kahlo yra tobulas moterų kultūros kanonizavimo pavyzdys, kokio prieš dvidešimt metų dar nebuvo. Savo archyve turiu bent penkiasdešimt ar šešiasdešimt jos atvaizdų ant sienų, nes ji yra visur. Paprastai institucijos palaiko šią kanonizaciją ir naujų mitų kūrimą, iškeldamos į dienos šviesą vardus, kurie anksčiau buvo nepelnytai pamiršti, nes tai skatina visuomenės pažangą.
Gatvės menas yra būdas apčiuopti demokratijos ribas. Jis tampa lakmuso popierėliu, rodančiu, kur būtent smogia cenzūros kirtis. Skirtingose erdvėse tos ribos skiriasi: kas cenzūruojama Ispanijoje, gali būti visiškai priimama Prancūzijoje, ir atvirkščiai. Jei Prancūzijoje ant sienos atsiranda kritiškas komentaras apie policiją, jis akimirksniu nuvalomas, o Ispanijoje tokių piešinių niekas neliečia. Viskas priklauso nuo konteksto. Įdomu stebėti žmonių reakcijas: vieni reikalauja uždrausti, cenzūruoti, kiti stoja ginti. Taip provokuojama diskusija apie pačią demokratiją. Kai išmoksti skaityti šiuos ženklus, atsiveria nepaprastai įdomus vaizdas. Gatvės menas suteikia progą pamatyti tikrąją vietos kultūrą.
Kalbėjosi ir užrašė Monika Augustaitytė-Mickūnienė.
Finansavimą skyrė Lietuvos mokslo taryba (LMTLT), sutarties Nr. S-MOR-26-23
