Sveikiname prof. Viktoriją Skrupskelytę tapus LLLA garbės nare

Asmeninio archyvo nuotr.

Minint Lietuvos lyginamosios literatūros asociacijos 20-metį garbės narės vardas suteiktas prof. Viktorijai Skrupskelytei. Skaitykite jos šventinę kalbą ir dr. Gintarės Bernotienės įžanginį žodį.

Dr. Gintarės Bernotienės įžanginis žodis

Profesorė Viktorija Skrupskelytė, kuriai šiandien suteikiamas LLLA garbės narės vardas, yra kaunietė, žymių tarpukario Lietuvos kultūros veikėjų – tėvo Igno Skrupskelio, Vienos universitete apgynusio disertaciją apie lietuvius XVIII a. vokiečių literatūroje, redagavusio Židinį ir XX amžių, 1940 m. suimto, 1943 m. žuvusio Vorkutoje, ir mamos, Alinos Petrauskaitės-Skrupskelienės, „Aušros“ mergaičių gimnazijos direktorės, ateitininkės, dukra, ir pati ateitinininkė.

Gimusi Kaune, išeivijoje mokslininkė prancūzistė dirbo Ilinojaus, Čikagos universitetuose ir Oberlino kolegijoje, atkuriant VDU įsijungė į jo struktūrizavimo darbus. Studijavo ir Dižono universitete, 1966 m.  Ilinojaus universitete Romanų kalbų katedroje apgynė disertaciją „Duclos as a Moralist“. 1999–2010 m. buvo VDU Vokiečių ir prancūzų filologijos katedros profesorė.

Geriausiai žinoma kaip viena Lietuvių egzodo literatūra 1945–1990  autorių, niliūnistė. Parašė studijų (Literatūrinio stiliaus užuomazgos Slavočinskio giesmyne 1987) ir straipsnių apie lietuvių ir prancūzų poetų kūrybą. Bendradarbiavo Encyclopedia of World Literature in the Twentieth Century – parašė straipsnių apie Joną Aistį, kubizmą, Maxą Jacobą, Henri Michaux, Saint-John Perseʼą, simbolizmą, Émilį Verhaereną; Aiduose, Ateityje, Drauge paskelbė dešimtis publikacijų literatūros ir jos populiarinimo klausimais, recenzijų – apie Henriką Radauską, Kazį Bradūną, Alfonsą Nyką-Niliūną, Algimantą Mackų, Joną Meką, Vladą Šlaitą, Tomą Venclovą. Kartu su Oberlino kolegijos profesoriumi Stuartu Friebertu parengė Juditos Vaičiūnaitės eilėraščių dvikalbę rinktinę Fire Put Out by Fire, sudarė Aisčio Raštų III tomą – taigi filologiją pažino ir jai tarnavo ne vienoje srityje. Jau grįžusi į Lietuvą dalyvaudavo konferencijose, paskelbė svarbių straipsnių.

Maironio lietuvių literatūros muziejuje, profesorės archyve yra jos laiškų Bradūnui, Kostui Ostrauskui, Henrikui Nagiui, Niliūnui, Rimvydui Šilbajoriui, Antanui Vaičiulaičiui ir gautų Juozo Girniaus, Algirdo Juliaus Greimo, Antano Maceinos laiškų, Oskaro Milašiaus palikimo leidėjo André Silvaireʼas 1977 m. prašymas Cahiers des Amis de Milosz aprašyti Oskaro Milašiaus 100-mečio renginius. Kauno moterų Zonta klube Skrupskelytė prisistatė kaip emigrantė ir reemigrantė, save vadino patriote ir pabrėžė šio definavimo keblumą JAV, o ir Lietuvoje. Apie sugrįžimą sakė: „[...] atrodė įdomu ir būtina susipažinti su naująja Lietuva, kitaip tariant, vidinę erdvę atverti ir suderinti su realybe.“

Bendraudama su profesore patyriau jos taktą, inteligenciją, jaunatviškumą, platų akiratį, šiuolaikiškus akademinius interesus. Įsidėmėjau smulkmeną – skaito Deleuzą. Kalbėdamos apie Vaičiūnaitės kūrybą, svarstėme ir apie savo laiką. Kukliai ir delikačiai ji kalbėjo apie šeimą, klausantis laikas iš anos Respublikos su šeimos draugais istoriku Zenonu Ivinskiu, filosofu Maceina, literatūrologu Juozu Brazaičiu, regis, persiliejo į Kovo 11-osios Lietuvą, kai VDU studentai lyg apsvaigę klausė jos brolio Kęstučio Igno Skrupskelio krikščioniškos filosofijos paskaitų ir galėjo jaustis nepadalytos sąmonės žmonėmis atkurtame vakarietiškame universitete, kuriame vėliau profesorei teko užtarti savo tėvų kartos idealus įtemptoje akademinėje diskusijoje. Jutau ryškų kultūrinių terpių skirtumą – profesorės frankofoniškos, o mūsų – posovietinės, daugiau anglakalbės, jutau ir nedeklaruojamą solidarumą, paramą.

O šiandien noriu klausti – kaip pradėjote rašyti lietuviškai ir ką pridurtumėte diskusijoje apie postkritinių teorijų epochą, kokias idėjas išskirtumėte kaip nekintančias komparatyvistikoje?

Profesorės Viktorijos Skrupskelytės žodis LLLA jubiliejaus proga (2025)

Neatsimenu, kada rašiau pirmą recenziją ar literatūrinį straipsnį. Tai galėjo būti bebaigiant magistrantūros studijas New Yorke. Ryškų ryškiausiai atsimenu kitą savo literatūrinės karjeros momentą – nelauktą, netikėtą pasikalbėjimą su poetu Kaziu Bradūnu. Jis man sakė : parašyk straipsnį apie lietuvių išeivių poeziją, o aš jam atsakiau: nemoku, ir tuoj pat, tą pačią sekundę išgirdau Bradūno ramiai, lėtai tartą: išmoksi.

Išmokti reikėjo, nes apie literatūrą reikėjo rašyti lietuvių kalba, o aš, Vokietijoje, Scheinfeldo pabėgėlių stovykloje, tebuvau baigusi trečią ar ketvirtą lietuviškos gimnazijos klasę. Tai tikrai nedaug, ypač būsimai literatūrologei! Atvykus į JAV nebuvo progos mokytis šeštadieninėje mokykloje, tuo labiau įsirašyti į lietuvių kalbos dalykus Illinois universitete, nes tuo metu jie ten dar nebuvo dėstomi. Literatūrinės lietuvių kalbos mokinausi skaitydama kitų rašytus darbus. Skaičiau Darbininką, ten rašė Juozas Brazaitis, skaičiau šeštadieninį Draugo priedą, Kanadoje leidžiamus lietuviškus laikraščius. Literatūros lankų jau nebuvo, deja. Knygų ar žurnalų iš Lietuvos tuo metu taip pat negaudavome. Skaitydavau, ką rasdavau, netvarkingai, iš esmės ne akademinio lygio darbus. Patiko Juozo Brazaičio stilius bei jo pažiūra į literatūrą, patiko Aidai. Nepatiko daug kur pastebėta apibendrinimų gausa ir tarsi autorių nenoras kiek giliau įeiti į literatūrinį kūrinį, pasiteirauti, iš kur jis ateina ir į kur veda, iš kur ta rašytojo-kūrėjo būtinybė rašyti. Suprantu, kad to meto JAV lietuvių spauda nebuvo ir negalėjo būti taikyta būsimiems literatūrologams. Joje savęs aš neradau, neradau nei balso, nei kelio į kažką kito. Vėliau atidžiai skaitydavau Rimvydą Šilbajorį, patiko. Jam aš dėkinga už palaikymą ir patarimus. Kita vertus, jo metodas ne visada man tiko: jis buvo Columbia, o aš Illinois universiteto mokinė, neturėjau stipraus metodinio pagrindo.

Tik baigusi doktorantūrą išmokau skaityti grožinę literatūrą, įskaitant ir poeziją, mano beveik pamirštą, o lietuvių išeivių, bent tuo metu, manau, mėgtą žanrą. Buvo 7-as dešimtmetis, dėsčiau Chicago universitete. Mano kolegos ir draugai frankofonai visi susižavėję skaitėm Ženevos mokyklos kritikus literatūrologus. Skaitydavom ir diskutuodavom apie Jeano Starobinskio veikalą L‘oeil vivant (lietuviškai, pažodžiui, „Gyva akis“, angliškas vertimas „Critical Gaze“), apie akį arba žvilgsnį, vedantį rašytoją ir jam atveriantį kelią į magiškąjį vaizduotės pasaulį. Skaitydavom Georgeʼo Poulet veikalą „Distance intérieure“ (pažodžiui – vidinis tolis) apie kūrėjo sąmone bei pasąmone išgyventą laiką, apie jo unikalų, nepakartojamą cogito, jungiantį tai, kas realu ir kas išgyventa. Man patiko visi Ženevos mokyklos kritikai-literatūrologai galbūt todėl, kad jie visi turėjo stiprų fenomenologijos pagrindą ir mėgo atkreipti dėmesį į tai, kas yra, į tai, kas kūrėjo išgyventa ir drauge į tai, kas jo vaizduote sukurta, į jo cogito (tai Poulet sąvoka), jo vidinį, t. y. jo kūrybinį nuotolį. Ypač mėgau Jeaną Pierreʼą Richardą ir jo knygą „Poésie et profondeur“ (poezijos gelmė arba, tiksliau, kaip sako pats Richardas: „poezija ir gelmė arba su poezija ir per ją atsirandanti gelmė, kurią reikia pažinti, iššifruoti“. Jam ypač rūpėjo įspėti, kaip ir kodėl santykis su pasauliu veda į kūrybinį procesą ir kodėl su juo atsiveria spraga tarp „yra“ ir „yra manyje“, kodėl atsiranda literatūra. Jis sakydavo: kai skaitai poeziją, pirmiausia atspėk, kokia buvo kūrybinio proceso pradžia, tada lengviau įvardysi ir kūrinio kryptį, ir jo esmę. Rimo, ritmo, eilėdaros, metaforų ir kitų įprastinių poetinių priemonių analizė ateis vėliau. Ji patvirtins tai, kas buvo įspėta ieškant kūrybinio proceso išeities taško.

Ženevos mokykla sutapo su postmodernizmo laikotarpiu antrojoje praeito šimtmečio pusėje. Šiandien ji yra daugmaž pamiršta, neaktuali, spėju, todėl, kad ji iš esmės žvelgia į mums visiems bendrą patirtį nepastebėjusi kito, l‘autre, the other, vienokia ar kitokia prasme iš kitur atėjusio žmogaus. Ji iš esmės nesidomi žmonių įvairove tautine ir geografine prasme, todėl šiandien sakome, kad ji – Ženevos mokykla – ne mūsų laikotarpio mokykla ir todėl mums neįdomi, neaktuali. Kadaise Wolfgangas von Goethe rašė apie Weltliteratur, šiandien kalbame apie pasaulio literatūras (daugiskaita), t. y. apie skirtingų etninių bei geografinių pasaulių literatūras. Šio modelio Ženevos mokykla neatitinka. Todėl nenustebau, kad, peržiūrėjusi kelių naujausių JAV leidžiamų lyginamosios literatūros žurnalų turinį, nepastebėjau nuorodų į savo Ženevos mokyklos mokytojus. Taip pat nepastebėjau ir jiems būdingos žmogiškos-literatūrinės gelmės.

Ar šis posūkis į tai, kas yra „kita“, reiškia lyginamosios literatūros krizę? Manau, kad ne. Veikiau tai, kad baigėsi vienas laikotarpis, atėjo kitas ir kitokia literatūrinė orientacija, iš esmės labai palanki lyginamosios literatūros rūpesčiams bei metodams: lyginti. Kita vertus, vienur kitur gali pasitaikyti neigiamų reiškinių. Pvz., peržiūrėjau šių ir 2024 m. metinių JAV MLA (Modern Language Association) konferencijų programas. Nustebau, kad ne viena sesija ir ne vienas pranešimas, skirtas lyginamajai literatūrai, atrodė silpnokas, neįdomus arba neatitiko lyginamosios literatūros modelio. Įdomiausios temos buvo tarsi nuklydusios į kitas sesijas. Ar tai krizės simptomai? Tikiu, kad ne. Kita vertus, akivaizdu, kad šiandien stipriai, sakyčiau, per stipriai reaguojama į moralinį ir pedagoginį imperatyvą: tik nepamiršk „kito“, auklėk visuomenę, kad jai visų pirma rūpėtų the other, l‘autre, tas kitoks žmogus.

Kartais sakoma, kad lyginamąją literatūrą prancūzai supranta kitaip nei amerikiečiai: prancūzai mėgsta, kas sava, o amerikiečiai atviresni visam pasauliui. Ar tikrai taip? Internete radau vyresniųjų Sorbonne Nouvelle universiteto studentų redaguojamą žurnalą Trans – revue de littérature générale et comparée, kuris kaip ir mes švenčia dvidešimties metų jubiliejų ir ta proga skelbia, kokių straipsnių jie norėtų sulaukti, gražiai subalansuodami, kas komparatyvistikoje sena ir kas nauja, nepamiršdami nei formų bei temų analizės, nei lyginamosios literatūros politinio bei etinio potencialo.

Lyginamosios literatūros krizės aš nematau. Matau naują posūkį, tik norėčiau, kad nebūtų užmiršti formos ir literatūros prasmės dalykai, kad būtų aptarta, pamatuota literatūrinių tekstų vertė, priemonės ir gelmė.

Finansavimą skyrė Lietuvos mokslo taryba (LMTLT), sutarties Nr. S-ACO-25-12.